Perttu Hyvärineno ilga karjera viršūnėje baigėsi be paskutinio pasirodymo olimpinėse žaidynėse, tačiau paliko stiprų palikimą kaip nuolatinio čempionato dalyvio.

Jo kelionę vainikavo pergalė Pasaulio taurėje ir sidabras pasaulio čempionate – ramus ir tvirtas požiūris.

Perttu Hyvärinenas paliko slidinėjimo trasas, o jo karjera – ištvermės istorija – ne tik fizinės, bet ir psichinės. Atvykęs iš Kuopio, jis anksti parodė potencialą, tačiau tikrasis proveržis suaugusiųjų lygyje įvyko palaipsniui, metai po metų.

Jo karjera atspindi slidinėjimo, kaip sporto šakos, prigimtį, kur norint pasiekti viršūnę dažnai reikia kantrybės. Hyvärinenas nebuvo akimirksniu įgarsintas, o veikiau buvo statybininkas, nuolat tobulėjęs ir siekiant tarptautinio elito.

Taip pat galite paskaityti apie Kristą Pärmäkoski čia – po šio sezono ji taip pat baigė savo ilgą ir sėkmingą karjerą.

Patikimas čempionato dalyvis

Bėgant metams, Hyvärinenas tapo viena svarbiausių Suomijos nacionalinės komandos narių, ypač estafetėse. Tai buvo pabrėžta 2023 m. Planicoje vykusiame FIS Šiaurės šalių pasaulio slidinėjimo čempionate, kuriame Suomija iškovojo sidabro medalį vyrų estafetėje. Hyvärinenas pademonstravo solidų pasirodymą – kaip ir daugybę kartų anksčiau.

2022 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Pekine jis taip pat pademonstravo savo individualų lygį, du kartus finišuodamas tarp dešimties geriausiųjų. Šie pasirodymai patvirtino, kad jo nuoseklumo pakako, kad galėtų varžytis su pačiais geriausiais pasaulio žaidėjais.

Vis dėlto paskutinis jo karjeros sezonas nesibaigė taip, kaip jis tikėjosi. Hyvärinenas nebuvo atrinktas į Milano-Kortinos olimpines žaidynes, ir tai jam buvo didelis nusivylimas. Jis taip pat žiniasklaidoje kritikavo atrankos procesą, pabrėždamas, kokia svarbi ši situacija buvo patyrusiam čempionato lygio slidininkui. Galimybė paskutinį kartą patekti į olimpines žaidynes išblėso.

Analizuojant Hyvärineną kaip slidininką, jo išskirtinė stiprioji pusė buvo nuoseklumas. Geriausiai jis pasirodė varžybose, kuriose reikėjo kontrolės, susikaupimo ir sumanaus tempo, o ne visiško sprogstamumo. Nors klasikinė technika dažnai buvo laikoma jo stipriausiu stiliumi, jis jokiu būdu neapsiribojo ja – jis sugebėjo pademonstruoti solidžius rezultatus ir laisvuoju stiliumi. Užuot specializavęsis ilgiausiose distancijose, jo stiprybė slypėjo aukšto ir patikimo lygio išlaikyme skirtinguose varžybų formatuose, ypač čempionatuose, kur nuoseklumas buvo svarbiausia.

Karjerą vainikavo pergalė pasaulio taurėje

Nors Hyvärinenas pirmiausia buvo žinomas dėl savo nuoseklumo, jis taip pat turėjo akimirkų dėmesio centre. Vienintelę individualią pergalę Pasaulio taurės varžybose jis iškovojo Toblache vykusiose „Tour de Ski“ lenktynėse, kur laimėjo 10 kilometrų klasikinio stiliaus lenktynes.

Ta pergalė nebuvo atsitiktinumas – tai buvo daugelio metų darbo kulminacija. Tai buvo diena, kai Hyvärinenui pavyko sujungti visas savo stipriąsias puses – ištvermę, techniką ir lenktynių taktiką – į tobulą pasirodymą.

Straipsnis tęsiamas toliau.

„Nesijaudinau dėl nereikalingų dalykų“

Hyvärineno asmenybė ir požiūris į sportą dažnai išsiskirdavo interviu per jo aktyvią karjerą. Viename ankstesniame interviu jis apibūdino savo mąstyseną taip:

„Nesijaudinau dėl nereikalingų dalykų, tiesiog stengiausi viską padaryti kuo paprasčiau“, – tuo metu, prieš čempionato sezoną, sakė Perttu Hyvärinenas.

Tame pačiame kontekste jis gana netradiciškai kalbėjo ir apie savo požiūrį į mokymą:

„Jau daugelį metų nevedžiau treniruočių dienoraščio. Mane labiau domino rezultatai, o ne skaičių užrašinėjimas“, – karjeros pabaigoje sakė Hyvärinenas.

Jis apskaičiavo, kad treniruodavosi apie 1,000 valandų per metus, tačiau detalus įrašų tvarkymas jam nebuvo svarbus. Tai daug pasako apie jo mąstyseną, nes jis daugiausia dėmesio skyrė darbo kokybei ir lenktynių rezultatams, o ne treniruočių apimties dokumentavimui.

Atsipalaidavęs požiūris į viršūnę

Hyvärineno požiūris reiškė ne nerūpestingumą, o aiškumą. Jis suprato, ko reikia norint pasiekti viršūnę, bet nenorėjo sau sukelti nereikalingo psichologinio spaudimo.

„Siekiau viršūnės atsipalaidavęs, bet vis tiek atlikau visą reikiamą darbą“, – prieš olimpines žaidynes sakė Hyvärinenas.

Žvelgiant atgal, šie komentarai suformuoja aiškų modelį: Hyvärinenas savo karjerą kūrė be nereikalingų komplikacijų, remdamasis paprastais pagrindais ir ilgalaikiu nuoseklumu.

Nuoseklumas kaip stiprybė ir apribojimas

Hyvärineno karjera taip pat siūlo įdomų analizės aspektą. Didžiausia jo stiprybė – nuoseklumas – taip pat buvo veiksnys, nulėmęs jo vietą viršūnėje.

Jis retai kada būdavo sprogstamiausias slidininkas varžybose, bet taip pat retai kada būdavo silpnas. Dėl to jis buvo itin vertingas komandai, tačiau individualiose varžybose patiems geriausiems dažnai reikėdavo vienos papildomos įrangos.

Vis dėlto tas pats nuoseklumas leido jam ilgai žaisti aukščiausiame lygyje. Metai iš metų Hyvärinenas sugebėjo pasiekti aukštą rezultatą be didelių svyravimų – tai bruožas, skiriantis gerus sportininkus nuo ilgamečių sportininkų.

Suomijos slidinėjimo palikimas

Hyvärinenui baigiant karjerą, jo pasiekimai sudaro tvirtą visumą: pergalė Pasaulio taurėje, aukščiausios vietos olimpinėse žaidynėse ir sidabro medalis pasaulio čempionato estafetėje.

Galbūt dar svarbiau yra tai, kaip šie pasiekimai buvo pasiekti. Hyvärinenas atstovavo atletui, kuris savo darbą atliko kruopščiai ir be nereikalingo triukšmo – pasitikėdamas, kad atkaklumas atsipirks.

Būtent tai jo karjerą daro pavyzdžiu, kuris išliks gyvas.

Ar jus domina tradicinis slidinėjimas? Spauskite ČIA ir daugiau apie tai skaitykite.